Pasaulis keičiasi greičiau, nei spėjame prie jo prisitaikyti. Keičiasi įmonės, darbo kultūra, žmonių lūkesčiai, vadovavimo modeliai.

Mes kalbame apie…

🤝 sąmoningą lyderystę,

🧠 emocinį intelektą,

👥  komandos įtraukimą,

🫱🏻‍🫲🏽  horizontalią organizacijos kultūrą,

…tačiau kartais vis dar laikomės senų žodžių ir tradicijų, kurių prasmės net nebekvestionuojame.

Viena jų – Boso diena.

Ir kiekvieną kartą ją pamačiusi pagalvoju:

Nesupraskite klaidingai. Aš mėgstu šventes. Mėgstu dėmesį, gražius gestus, gėles, bendrus pietus ir progą sustoti. Tačiau man kyla klausimas ne apie pačią šventę, o apie jos žinutę.

Kas šiandien apskritai yra BOSAS?

❓ Žmogus, kuris sėdi aukščiau?

❓ Duoda nurodymus?

❓ Kontroliuoja?

❓ Priima galutinį sprendimą?

❓ Žmogus, kuriam darbuotojai vieną dieną per metus turi padėkoti už tai, kad jis yra jų vadovas?

Man šis žodis šiandien skamba per siaurai. Mes juk patys nebenorime būti „bosais“.

Dar geriau – sąmoningais lyderiais, kurie geba ne tik paskirstyti darbus, bet ir matyti žmogų.

💡 Išgirsti.

💡 Pastebėti jo potencialą.

💡 Sukurti aplinką, kurioje žmogus nori prisiimti atsakomybę, siūlyti idėjas ir augti.

Tai kodėl tada vis dar taip stipriai laikomės hierarchijos simbolių?

O gal tiesiog bijome atsisakyti dar vienos progos švęsti?

Čia dažnai išgirstu: „Edita, tai ką, dabar jau ir Boso dienos nebegalima švęsti?“

Galima.

Tik klausimas – ką iš tikrųjų norime švęsti?

Jeigu įmonėje yra gera kultūra, kodėl vieną dieną turime išskirti žmogų, kuris vadovauja, o ne komandą, kuri kartu su juo kuria rezultatą?

Pietus, kuriuose vadovas nesėdi stalo gale.

Kur galima paklausti:

✅ Kaip mes jaučiamės?

✅ Kas šį mėnesį pavyko?

✅ Kas nepavyko?

✅ Kuo galime vieni kitiems padėti?

Arba team building dieną.

Bendrą pusryčių rytą.

Mažą komandos pergalės paminėjimą.

Man tai turi daug daugiau vertės nei viena kalendoriaus diena, kai darbuotojas staiga prisimena, kad reikia nupirkti vadovui gėlių.

Lyderystė nėra pareigų pavadinimas

Man atrodo, čia ir slypi didžiausias pokytis.

✅ Lyderystę matau ir darbuotojo elgesyje.

✅ Žmoguje, kuris prisiima atsakomybę.

✅ Kuris mato problemą ir nelaukia, kol kas nors lieps ją išspręsti.

✅ Kuris geba pasakyti savo nuomonę.

✅ Kuris padeda kolegai.

✅ Kuris kuria aplinką, o ne tik joje egzistuoja.

Todėl organizacijoje gali būti vienas vadovas, bet daug lyderių.

Ir būtent tokios įmonės, mano akimis, turi ateitį.

Vadovas neturi būti komandos žvaigždė

Čia turbūt labiausiai skiriasi mano požiūris į „bosą“ ir lyderį.

Bosui reikia, kad žmonės matytų jo poziciją.

Geras vadovas neturi auginti savo ego. Jis turi auginti žmones, kurie vieną dieną galbūt kai kuriose srityse taps geresni už jį patį.

Ir taip, tam reikia labai daug vidinio pasitikėjimo.

Nes daug lengviau kontroliuoti žmogų nei suteikti jam atsakomybę.

Daug lengviau pasakyti, kaip padaryti, nei leisti jam pačiam atrasti sprendimą.

Daug lengviau būti BOSU nei būti LYDERIU.

Tai ar reikia Boso dienos?

Aš jos neuždrausčiau. 🙂

Jeigu jūsų komanda nori švęsti – švęskite. Jeigu norite gėlių – pirkite gėles. Jeigu norite torto – būtinai valgykite tortą.

Bet gal kartu verta užduoti vieną klausimą:

Ar mūsų organizacijos kultūra pasikeitė tiek pat, kiek pasikeitė žodžiai, kuriais ją apibūdiname?

Nes neužtenka LinkedIn parašyti „People First“.

Neužtenka vadintis sąmoningu lyderiu.

Neužtenka kartą per metus padaryti team building.

✅ Kultūra matoma pirmadienį 8:15, kai darbuotojas padaro klaidą.

✅ Ji matoma tada, kai žmogus nesutinka su vadovu.

✅ Kai reikia priimti nemalonų sprendimą.

✅ Kai komanda pavargusi.

✅ Kai verslui nesiseka.

Todėl šiemet vietoje klausimo „Ką gavau Boso dienos proga?“ siūlau kitą:

Ką per paskutinį mėnesį padariau, kad šalia manęs augtų kiti žmonės?

Man atrodo, tai daug įdomesnė lyderystės šventė.

O kaip yra Jūsų įmonėje?

Boso diena – graži tradicija, kurią verta išlaikyti, ar jau atgyvenęs darbo kultūros simbolis?

Labai įdomu išgirsti ir vadovų, ir darbuotojų nuomonę.

Edita Jak

Bergensbygg As
Growth Entrepreneur Academy