Kas yra moteris?

Šis klausimas atrodo paprastas, tačiau atsakymas per istoriją nuolat keitėsi. Vienais laikotarpiais moteris buvo laikoma namų sergėtoja, kitais – valdove, o dar kitais – balsu, pradėjusiu reikalauti savo vietos visuomenėje.

Jei pažvelgtume į istoriją, pamatytume, kad moters vaidmuo niekada nebuvo statiškas. Jis nuolat kito kartu su civilizacijos raida, kultūra ir visuomenės struktūra. Tačiau viena įdomiausių tiesų yra ta, kad net ir laikais, kai moterims buvo skiriamas siauras vaidmuo, visada atsirasdavo tokių, kurios šį rėmą praplėsdavo.

Vienas ryškiausių istorinių pavyzdžių – Egipto karalienė Kleopatra VII.

Kleopatra: moteris, kuri valdė imperijas

Kleopatra dažnai romantizuojama kaip legendinė gražuolė, tačiau istorikai vis dažniau pabrėžia visai kitą jos pusę. Pasak klasikinės istorijos tyrėjo Adriano Goldsworthy, Kleopatra buvo viena politiškai sumaniausių savo laikmečio valdovių, gebėjusi strategiškai laviruoti tarp Romos imperijos galių (Goldsworthy, Antony and Cleopatra, 2010).

Ji kalbėjo keliomis kalbomis, puikiai išmanė diplomatiją ir buvo viena iš nedaugelio Ptolemėjų dinastijos valdovų, kurie iš tiesų mokėjo egiptiečių kalbą. Tai rodo jos gebėjimą suprasti žmones ir kultūrą, kuriai ji vadovavo.

Kleopatra valdė valstybę, derėjosi su Romos lyderiais Julijumi Cezariu ir Marku Antonijumi, priėmė strateginius politinius sprendimus ir siekė išlaikyti Egipto nepriklausomybę.

Tai buvo laikotarpis, kai daugelyje pasaulio visuomenių moterys neturėjo politinės galios. Todėl Kleopatra išliko istorijoje kaip viena iš tų moterų, kurios parodė, kad lyderystė neturi lyties. Tačiau tokios moterys ilgą laiką buvo retos išimtys.

Moteris istorijoje: ilgas kelias į balsą

Didžiąją istorijos dalį moters vaidmuo buvo apibrėžtas labai aiškiai: šeima, namai ir vaikų auginimas. Tai nereiškia, kad šis vaidmuo buvo mažiau svarbus, tačiau visuomenės struktūra ilgą laiką neleido moterims dalyvauti sprendimų priėmime.

Pavyzdžiui, daugelyje Europos šalių moterys balsavimo teisę įgijo tik XX amžiuje. Norvegijoje moterų balsavimo teisė buvo įtvirtinta 1913 metais, o Lietuvoje – 1918 metais (Dahl, Women and Politics, 1987).

Iki tol moterys neturėjo galimybės tiesiogiai dalyvauti politiniame gyvenime. Universitetai taip pat ilgą laiką buvo skirti tik vyrams. Tik XIX amžiaus pabaigoje moterys pradėjo sistemingai įgyti aukštąjį išsilavinimą ir įžengti į profesinį pasaulį.

Šis pokytis buvo lėtas, tačiau jis atvėrė visiškai naują etapą moters istorijoje.

Kovo 8-oji: kas tai buvo iš tikrųjų?

Tarptautinė moters diena atsirado ne kaip šventė su gėlėmis. Ji atsirado kaip socialinis ir politinis judėjimas.

XX amžiaus pradžioje moterys protestavo dėl darbo sąlygų, atlyginimų ir teisės balsuoti. 1910 metais Kopenhagoje vykusioje moterų konferencijoje vokiečių aktyvistė Clara Zetkin pasiūlė įsteigti tarptautinę dieną, skirtą moterų teisėms (Kaplan, 1992).

Tai buvo diena, turėjusi priminti apie kovą už lygybę. Tačiau laikui bėgant, ypač Rytų Europoje ir Sovietų Sąjungoje, ši diena transformavosi į visai ką kita – tapo proginė šventė su gėlėmis.

Ir čia atsiranda įdomus paradoksas.

Diena, kuri turėjo simbolizuoti moterų teises ir jų balsą, ilgainiui virto diena, kai moteriai tiesiog įteikiama tulpė.

Todėl aš pati šios dienos ypatingai nešvenčiu. Ne todėl, kad nematyčiau jos istorijos ar reikšmės, bet todėl, kad šiandien moters vertė nebetelpa į vieną dieną per metus.

Ir ne antroji pusė turėtų dovanoti tulpės žiedą sakydama:
„Ačiū tau, kad kovojai už lygybę.“

Apie šią dieną turėtų kalbėti organizacijos ir institucijos, kurioms ši data iš tiesų svarbi.

Naujos eros moteris

Šiandien gyvename laikotarpiu, kai moters vaidmuo vėl transformuojasi.

Moterys kuria verslus, vadovauja organizacijoms, formuoja politiką, investuoja, kuria technologijas ir tuo pačiu augina šeimas bei bendruomenes. Pasak Harvardo ekonomistės Claudia Goldin, moterų dalyvavimas darbo rinkoje ir lyderystėje yra vienas svarbiausių socialinių pokyčių per pastaruosius šimtą metų (Goldin, Career and Family, 2021).

Tačiau kartu kyla ir naujas klausimas: kas yra moteriška lyderystė šiandien? Ar tai tik karjera ir pasiekimai? O gal tai platesnė sąvoka?

Šiandien internetas pilnas žinučių:

„Mylėkite save, moterys.“
„Skirkite sau laiko.“
„Būkite moteriškos.“

Ir dažnai visa tai išryškėja būtent kovo 8-ąją.

Kartais pagalvoju – rimtai?
Ar tik vieną dieną per metus galiu sau leisti būti moterimi?

Ar tik vieną dieną galiu gauti gėlių?

Jei jau kalbame apie meilę, turime Valentino dieną, kuri iš tiesų yra apie santykį, apie meilę ir dėmesį vienas kitam.

Tačiau kovo 8-oji dažnai tampa kažkuo kitu:

marketingo kampanija,
gėlių akcija,
prekybos centrų vitrinomis.

Ir kažkur tarp visų tų reklamų pasimeta tikroji mintis.

Kartais atrodo, kad mes, moterys, taip įsijaučiame į progines dienas, jog nepastebimai atimame iš vyrų paprastą laisvę, parodyti dėmesį tada, kai jie iš tikrųjų to nori.

Gražu, kai vyras tą dieną atneša gėlių su meile ir savo noru. Tačiau kiek kartų matome kitą vaizdą, parduotuvėse skubančius, sutrikusius vyrus, kurie paskutinę minutę griebia bet ką, tik kad „nepamirštų“.

Ar tai meilė?
Ar tai tiesiog pareiga, pažymėta kalendoriuje?

Tada atsiranda graži nuotrauka socialiniuose tinkluose: šypsena, gėlės rankoje. Mes atrodome laimingi, tačiau už kadro dažnai lieka visai kitas gyvenimas – nusivylimas, tylus šaltumas ir santykiai, kurie kartais gyvena labiau iš įpročio nei iš tikros šilumos.

Galbūt tikroji moters laisvė prasideda tada, kai ji nebelaukia proginių dienų. Kai ji leidžia sau gyventi, kurti, mylėti ir žydėti kiekvieną dieną.

Todėl šiandien noriu palikti vieną paprastą klausimą:

Ar tu gyveni taip, kad tavo moteriškumui reikia vienos dienos per metus…
ar jau gyveni taip, kad kiekviena diena yra tavo diena?